ADOMAS MICKEVIIUS kartai gyn tautos ir asmenybs teis

ADOMAS MICKEVIČIUS

karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą. kvietė į kovą prieš carizmą. visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai.

Iš lenkų tyrinėjimų žinoma, kad sena lietuviška Rimvydų-Mickevičių giminė yra gyvenusi Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse. XVII a. pabaigoje išsikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.

Adomas Mickevičius gimė Zaosėje netoli Naugarduko (dabartinė Baltarusijos teritorija) 1798 m. gruodžio 24 d. Naugarduke poetas mokėsi ir buvo neramių istorinių įvykių liudytojas. Baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą.

� Studijų metais universitete įsisteigė slapta Filomatų draugija. � Jos narių tikslas – mokslas, dora, tėvynės laisvė, visuomenės gerovė. � Jau tada A. Mickevičius išsiskyrė iš draugijos, kaip didis, kūrybingas žmogus. � Universiteto profesoriaus J. Lelevelio veikiamas, A. Mickevičius susidomėjo istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau buvo labai reikšminga jo kūryboje. 1819 metais baigęs studijas, Adomas privalėjo tesėti savo įsipareigojimą ir išvyko į Kauną mokytojauti. � � Kaunas tuomet buvo nyki provincija, todėl Adomas ten nesijautė laimingas.

Tuo sunkiu laikotarpiu jis parašė du kūrinius: „Odė jaunystei“ ir „Romantika“. 1820 m. , per žiemos atostogas Adomas sužinojo apie motinos mirtį. 1821 metų vasarį ištekėjo Adomo mylimoji. Filomatai jaudinosi dėl draugo gyvybės, nes A. Mickevičius atrodė dar labiau palūžęs.

Dar universitete A. Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas. Poetas rašė balades, romansus, kitų žanrų kūrinius. 1822 m. pavasarį Vilniuje išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Poezija“, taip pat tuo metu poetas pradėjo rašyti „Vėlines“, kurių nebaigė. Po metų parašė vieną iš savo žymiausių kūrinių – „Gražiną“.

1823 m. pasirodė antrasis A. Mickevičiaus poetinių kūrinių rinkinys. Šitie metai buvo lemtingi jaunojo rašytojo gyvenime. Caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jos narių. Įkliuvo ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius rašytojas buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Jis ir jo draugai buvo kaltinami ir baudžiami kaip slaptos politinės priešvalstybinės organizacijos dalyviai. A. Mickevičių ištrėmė iš Lietuvos.

Niūriai ir priešiškai nusiteikęs poetas išvyko į Rusiją. Gyvendamas Rusijoje, Mickevičius pamatė, kad caro tironija vienodai slegia visas imperijos tautas. A. Mickevičius kurį laiką gyveno Odesoje, čia bendravo su lenkais. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą. Jos rezultatas - nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.

1828 m. parašyta poema „Konradas Valenrodas“. Artimi bičiuliai rusai padėjo poetui 1829 m. pavasarį išvykti į užsienį. Prasidėjo ilgas ir neramus poeto emigranto gyvenimas. Būnant Romoje, atėjo žinia apie 1830 m. sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje.

Rašytojas norėjo jame dalyvauti, bet dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m. atvyko prie Lenkijos sienos, sukilimas pasirodė esąs numalšintas. 1832 metais, grįžęs iš Poznanės, Adomas įsikūrė Paryžiuje, kur praleido daug laiko. 1834 metais, A. Mickevičius išleido didžiausią savo kūrinį – „Poną Tadą“.

Kilus Rusijos – Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.